Pirmą kartą suartėjusi su žmogumi pasinėriau į nereikalingų pašalinių minčių pasaulį. Pradėjau galvoti, ar jis neblefuoja, ar jam tikrai patinka, ar jis tikrai nori. Viskas prasidėjo nuo to, kad buvau aistros pakurstytoja. Tada sulaukiau dvejojimo. Tarsi sustikimo, bet ne vienareikšmiško. Jau tada susimėčiau... Gal jis pavargęs buvo? Gal tiesiog galėjome eiti miegoti? Po to nusprendžiau išsklaidyti jo abejones ir nusileidau po anklode, apžiojau jo saldainį ir įsisiurbiau, labai ilgai ne......