Nes normaliai mūsų egzistencijai mums tikrai reikia jūsų plačių krūtinių po kuriomis mes dūstam ir kartais aikčiojam, stiprių rankų, kuriose mes atsipalaiduojam, suprasdamos, kad net neverta bandyti priešintis, mums reikia jūsų lūpų, kurios palieka mums žymes ant kaklų. Ir jūsų sodrių balsų, kurie mums pasakoja nesuprantamas nesąmones apie mažytes filmavimo kameras, jūsų suglamžytų marškinių su kuriais mes ropščiamės į lovas, sušalusios, o dabar vėl glaudžiamės prie jūsų, o jūs džiugiai bučiu......