Rangosi kūnai pavargę, prakaituoti ir ištroškę, kupini nevilties, pasimetimo. Jų troškulį, atrodo, tegali numalšinti tik tas pasaulis, kurį jie temato. Persipynusios mintys jų neapleidžia, nes kai jie atidaro vartus į savo galvos ertmes, pamato kito žmogaus protą jame ir tuomet pulsuojančiam, dunksinčiam varikliukui telieka spurdėti greitėjančiu tempu iki sustojimo. Trumpam. Jie ima tą vienintelį šansą, kurį jiems suteikia nekalbėjimas. Jie ima tik tą šansą, kuris duotas ne kartą gyvenime, be......