|
Blogai
Paskelbk savo blogo įrašą 
12/04/2011 23:20
Moteris ir pretekstasįkėlė
Tai buvo sotus ir laimingas, gal kiek niūrokas sekmadienio vakaras. Toks vakaras, kada žinai, kad išeiti iš namų per vėlu, o kitą dieną laukiantis darbas šiek tiek erzina. Tada rašinėjiesi skaipe su senais pažįstamais, žiūri filmą arba loši pokerį. 
karaliusss
Panašus buvo ir mano vakaras, skirtumas buvo tik toks, kad jaučiausi visai gerai, nes dieną eidamas iš parduotuvės sutikau jauną mergina, matyt kaimynę iš aukščiau, ir padėjau jai atsidaryti laiptinės duris, nes ji abejose rankose nešė po krepšį pirkinių ir nenorėjo jų padėti ant purvinų laiptelių. Ji tada droviai nusišypsojo, o kadangi aš gyvenu pirmame aukšte, vos suspėjo padėkoti, kai rakinau buto duris. Jai lipant aukštyn spėjau pamatyti dailias kojytes, kurias iki kelių dengė elegantiškas pilkas paltukas. Apie tas kojytes dabar ir galvojau. Kepiau omletą, taigi nebuvo kas daugiau veikti, todėl leidau sau galvoti apie dailias tos merginos kojytes, prisiminiau jos šviesius plaukus, kurių sruoga šokčiojo ties antakiais, kai ji lipo laiptais, rausvas lūpas ir vėl kojytes, o mano mintys lipo aukštyn ir, kadangi galva nebuvo labai užimta mąstymu apie kasdieninius rūpesčius, mano fantazija netrukus nežabotai išsiplaikstė. Jau regiu savo rankas švelniai liečiančias merginos blauzdas, lėtai sukančias puslankį link vidinės šlaunų pusės ir po truputį slystančias aukštyn ir, o bliat, omletas svyla! “Šūdas! – nusikeikiau mintyse, o mano ankštenės fantazijos išnyko kaip dūmas. – Vėl reiks šūdą valgyt“. Bet kaip staiga susinervinau, taip pat greitai ir nusiraminau. Dabar man svarbiausia buvo prikimštas pilvas, ką sėkmingai ėmiau vykdyti. Bededant į burną gal trečią kąsnį, mano didžiam pasipiktinimui išgirstu skambutį į duris. Dar minutėlę mąstau ar eiti atidaryti eilinį kartą tyrą meilę propaguojantiems ir naujus narius verbuojantiems nevykėliams, bet sumetu, kad gal reik atidaryt, juk niekada negali žinot, kiek svarbi informacija, kurią sužinosi atidaręs duris. Atidarau duris, o ten – negaliu patikėti – mano naujoji šiandienos pažintis, dailių kojyčių savininkė, šviesiaplaukė mergaitė, kuri dabar jau stovėjo be elegantiškojo paltuko, tačiau vilkėjo nė kiek ne blogesnę aprangą. Ilgas suknelės tipo, reikiamose vietose šiek tiek aptemptas megztukas, kuris atrodė idealiai tinkantis šiai aukštai, bet lieknai merginai, vėl kaustė mano žvilgsnį ties ta vieta kur atidengiamos kojytės. Pačią pirmą sekundę, tikrai nė kiek ne vėliau, išvydęs prieš akis merginą, aš pajutau, kad esu vyras. Mano burna prasivėrė, akys prisimerkė ir gal jau būčiau puolęs savo grobį, žinoma, tik mintyse, bet mano kėslus apramino jos trumpas „Labas“. Iš kart po jo sekė žodžiai: „Atsimeni mane? Aš tavo kaimynė, man šiandien duris palaikei. Matai, čia tokia bėda man nutiko. Na gal ne bėda, bet aš mačiau, kur gyveni, o kai aš nieko nepažįstu ir tu man pasirodei geras žmogus, beto su akinukais, tai pamaniau – čia jau ėmiau nekantraudamas laukti ko gi ji nori, - kad galėtum man pagelbėti“. „Prie ko čia geras aš ir prie ko čia tie akinukai – pagalvojau, bet pasakiau: „Labas, tikrai atsimenu. Kas atsitiko?“. Ji žiūrėjo į mane ir šypsojosi, tarsi jautė, kad yra padėties šeimininkė. O ir buvo. Kas gi galėtų užtrenkti duris priešais tokią gražią mergaitę, juo labiau, nesužinojęs jos atvykimo tikslų? Jai kalbant aš galutinai spėjau įvertinti būtybės, stovinčios priešais mane grožį: tai buvo jauna moteris, aukšta ir stotinga, šiek tiek nuleista ir į kairę pasukta galva, didelėmis giliomis akimis, smailute nosimi ir putliomis lūpomis, kurios jau varė mane iš proto. „Aš neseniai čia atsikrausčiau. Šiandien norėjau įsijungti kompiuterį, bet kažkas neveikia. Pagalvojau, gal tu galėtum man padėti. Tiksliau tai kompiuteris veikia, bet internetas – ne. – Kalbėjo mergina. „Galiu pažiūrėti. Kada norėtum?" – klausiu aš. „Gal dabar?“. „Tvarkoj, galim eit“ – pamiršęs net prisvilusią vakarienę pasakiau. Čiupęs raktą ir užrakinęs duris sekiau paskui savo kaimynę į trečią aukštą. Ėjau paskui ją ir jaučiausi laimės kūdikis, turėdamas galimybę matyti jos be galo dailų ir riestą užpakaliuką, kuris jai lėtai lipant laiptais judėjo į kairę ir į dešinę. Norėjau prisiversti nežiūrėti, bet negalėjau, nes akys pačios lipte lipo prie tobulo vaizdo. Netrukus mes atsidūrėme trečiame aukšte ir taip pat greitai jos bute. Aplink buvo sudėliotos dėžės, kai kuriose matėsi lėkštės ir puodai. Atrodė, kad mergina čia atsikraustė neseniai. Koridoriuje mačiau spintą, kurioje kabėjo juodi kailinukai, mano šiandien matytas pilkas paltukas, keli šalikai, kepurė, o apačioje gulėjo eilutė batų, kurie atrodė gana brangūs, ypač tie šviesiai rudos spalvos auliniai. „Čia mano kambarys, o ten kompiuteris. Man šiandien reikia rašyti kursinį, o aš neturiu interneto. Gelbėk mane, – gailiai, lyg pikto berniuko įžeista mergaitė, kalbėjo kaimynė. Pirmas dalykas, kurį, kaip koks ekspertas nusprendžiau patikrinti, buvo maršrutizatorius. Paprašiau parodyti, kur jis stovi ir sužinojęs jo lokacijos vietą, kuri buvo po stalu, pasilenkiau pažiūrėti. „Gal kavos ar arbatos? Dar turiu labai skanių sausainių" – išgirdau merginos žodžius. „Ne, ačiū, aš ką tik pavalgiau" – pamelavau, bet greitai sumetęs, kad reikia pasinaudoti proga pas merginą užsibūti ilgiau lėtai gurkšnojant arbatą, jei kartais pavyktų greitai sutvarkyti internetą, tariau – "ai gal arbatos būtų visai nieko“. Mergina nuėjo į virtuvę, o aš pasilenkęs po stalu ieškojau kaip įjungti įtaisą bei interneto kabelio. Po sekundės mergina jau buvo kambaryje su arbatos puodeliu, kurį matyt jau buvo pasiruošusi ši anksto, tik tada aš apie tai nepagalvojau. „Arbata paruošta" – pasakė ji. Aš padėkojau ir toliau lindėjau po stalu. Pajaučiau, kad ji, stovėdama man už nugaros, stebi mane ir kažkodėl nejaukiai pasijaučiau. Dar keisčiau pasijaučiau kai išgirdau, kad ji link manęs artėja. Sustingau ir laukiau kas bus toliau. Jaučiau, kad ji jau visai šalia ir netrukus pamačiau jos ranką su puodeliu, kurį ji atnešė tiesiai į mano „darbo vietą“. Ji lenkėsi lėtai, o mane jau krėtė malonus šiurpuliukas, kai pajutau, kad ji savo krūtimis remiasi man į nugarą. Ji ne tik rėmėsi, bet ir spaudė jomis ir tai atrodė, vyko ganėtinai lėtai, kol ji ranka suradusi tinkamą vietą puodeliui, gana staigiai atsistojo. Aš klūpėdamas lindėjau po stalu ir negalėjau patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Nedariau nieko, o mano lūpos rodos ištarė "Ačiū". „Išlįsk truputį" - staiga tarė mergina. Nepaklusti aš negalėjau. „Ką manai jeigu aš tau kai ką parodysiu? Matai, aš turiu dar vieną problemą, - šelmiška šypsenėlė nežadėjo nieko įprasto. Tuo tarpu aš vėl prisiminiau, kad esu vyras ir leidausi į jos pradėtą žaidimą: „Pasakok, aš išspręsiu tavo problemas“. Ji paėmė mano ranką ir pasivedusi link sofos pati atsisėdo leisdama man stovėti. „Aš Miglė, o kuo tu vardu, - paklausė vilioklė. Pasakiau jai savo vardą. „Matai, - kreipėsi į mane vardu, - aš čia atsikrausčiau neseniai, nes išsiskyriau su savo vaikinu. Jau trys mėnesiai kaip mes nebe kartu. Dar gyvenau su juo, bet mes jau seniai nebemiegam. Jis tikras slunkius. Tu buvai pirmas vaikinas, kuris man parodė dėmesį ir todėl...“ – ji padarė pauzę, - „man truputį nesmagu, bet aš visada buvau drąsi. Labai norėčiau masažiuko“ – ir ji parodė į savo pilvuką, gerokai žemiau tos vietos, kur turėjo būti bamba. Nuo tos akimirkos man daugiau nereikėjo nieko aiškinti. Gal kažką ir pasakiau, bet tai visiškai nesvarbu. Pamenu, tik kaip įnirtingai ir mikliai ėmiau jai ten masažuoti, o jos rankytės man padėjo pašalindamos vieną kliūtį po kitos, kol galiausiai buvo tik šilta ir drėgna ir labai labai saldu. Tiek teįvyko tą vakarą. Po to kai ji baigė, ji gulėjo ilgai ir ramiai, o jos rankytės truputį judėdamos dengė masažui skirtą vietelę. Aš sėdėjau šalia ir viena ranka glosčiau jos krūtis, o jos galva gulėjo ant mano kelių. Atrodo mums abiems buvo gera. Kai ji pakilo ir ėmė rengtis, aš išgirdau būtent tai, ką ir norėjau: „Kursinį aš jau parašiau, bet interneto man reikės rytoj.“ Eidamas namo galvojau: „Dabar žinosiu kokių merginų būna, ir kokių pretekstų, o gal ir nelabai, jos sugalvoja.“ Todėl visiems linkiu malonių pretekstų! :) 
Jūsų komentaras
|
