|
Blogai
Paskelbk savo blogo įrašą 
30/08/2009 20:24
Hau!įkėlė
Hau!
HiveMind
Nemaniau, kad tokia diena išauš, bet aš vėl čia rašau. :) Parašęs ir įdėjęs pirmąjį įrašą kažkaip net nepagalvojau, kad tai gali iššaukti kažkokią reakciją ar tuo labiau komentarus. Vis tik vasaros pabaigai atėjus prisiminiau „pažintis“ ir nusprendžiau apsidairyti. Nežinau kokių jėgų dėka sulaukiau kelių komentarų ir asmeninių žinučių. Juodoji magija, raganavimai ar kas per burtai čia suveikė, bet vis tik žinojimas, kad ankstesnis įrašas nebuvo bevertis, maloniai nuteikė. Tiesa, viena žinutė buvo parašyta rusų kalba, naudojant romėnišką alfabetą. Deja mano rusų kalbos žinios yra... Na jų tiesiog nėra, tad atsiprašau, bet nieko nesupratau. :) Supratau tik paskutinį žodį „dievushku“, tad vis vien smagu. :D Dabar kai pagalvoju, jei viskas ir toliau taip smagiai eisis, galbūt reiktų visa tai paversti šiokia tokia rutina. Nedažna, nemanau, kad galiu tai sau leisti, bet vis tik rutina. Smagu turėti kažkokį kampelį kur galima be jokių suvaržymų išsikalbėti. Nors ir po slapyvardžiu, vis tiek procesas malonus. O tuo pačiu anonimiškumas suteikia šiokį tokį saugumo jausmą, kurio dėka tikriausiai sugebėčiau be smarkaus susivaržymo paliesti seksualines temas. Vis tik brandesnėje aplinkoje esu, kurių galų turėčiau to vengti? Užsispyręs visada teigiu, kad žmogaus seksualumas yra ne tik natūralus, bet ir labai gražus reiškinys, kurio, kažko išgąsdinti, kai kurie bijo. Jei skaitėte pirmąjį mano įrašą patys žinote, kad sekso srityje esu žalesnis už žaliausią, tad tikrai nieko mokyti nesiruošiu. Tiesiog išsipasakosiu, kad ir ta tema. Kitaip tariant, man seksas ir dauguma jo išraiškų siejasi su žodžiu „gražu“. Ir čia kalbu tiek apie duetus, tiek apie solo „pasirodymus“, trioletus... ir, kad ir visus orkestrus. :) Na, o dabar galbūt pats metas man tęsti savo prisistatymą? Norėčiau vadinti save rašytoju. Labai norėčiau leisti sau į klausimą „O kuo tu užsiimi?“ atsakyti „Rašau.“. Tiesa yra vienas dalykas, kuris neleidžia man taip drąsiai sau švaistyti tokius komplimentus. Mat, rašau aš tikrai nedaug. Tikrai ne tiek kiek galėčiau. Niekad nesupratau kodėl, juk pats rašymo procesas man yra savotiškas būdas „kaifuoti“ ( aaa word‘as iš proto eina, kai tokius žodžius vartoju ). Kai atsisėdi ir kažkaip priverti save parašyti sakinį ar du, staiga visas atsiduodi procesui. Adrenalinas pasipila po kūną, dešinė koja pradeda truputėlį drebėti, keikiuosi kai kas nors visa tai nutraukia. Nesvarbu kas tai būtų – ar skambutis, ar skype žinutė. Aišku nepuolu rėkti ant pertraukusio žmogaus, bet mintyse vis vien rikteliu „tai šūdas!”. Nes tada vėl sunku įsivažiuoti, pelė vis krypsta link „X“ dešinėje, pačiame viršuj, mintys pradeda blaškytis. Tad kodėl nerašau? Neįsivaizduoju. Ne kartą apie tai galvojau ir priėjau išvadą, kad aš tiesiog esu tinginys. :) Bet vis tik retkarčiais susiimu ir parašau ( kaip, kad ir šį kartą ). Tai ne pirmas mano blog‘as, o ir į labiau meninę literatūros pusę kartais atsisuku. Rašiau trumpus prozos kūrinėlius, dabar „dirbu“ prie ilgesnės novelės. Kartą viena lietuvių rašytoja perskaitė trumpą mano prozą, kurią parašiau būdamas, erm... galbūt septyniolikos? Ir sakė „čia nieko nėra. Atsiprašau, bet čia visiškas nulis“. Be abejo sureagavau ne puikiausiai. Nors realiai tik palingavau galvą ir atsakiau „na ką jau padarysi, reiks dar kartą bandyti“, bet mintyse vis sukiojosi kiti, aštresni atsakymai. Bet visas pyktis, o labiau nusivylimas nuslūgo labai greitai ir dabar džiaugiuosi, kad sutikau tą rašytoją. Jei lauki kokios nors holivudinės dramos „ O tada, jis nusprendė tobulėti! Ryžtingai siekti ir tapti garsiu rašytoju.“, tai deja nuvilsiu. Rašyt daugiau nepradėjau, jėgų daugiau neįgavau, o ir pasitikėjo neužgrūdinau. Tiesiog supratau, kad pats rašymo procesas man svarbesnis, nei rezultatas. Be abejo tokia filosofija mane lydi ne visuomet, kartais būna atvirkščiai, bet šiuo metu pasikelsiu savo ego ir sakysiu, kad tokio mąstymo laikausi rašant dabartinę novelę. :) Žinau, kad žodis „mokykla“ tikriausiai čia niekam emocijų nekelia, vien dėl to, kad tie laikai daugumai jau praėjo. Tad apie tai ir nekalbėsiu, nors man dar metai liko. Dar meteliai ir studijos. Šie metai žada būti kitokie, krikštynos, šimtadienis, 19 gimtadienis, netikėtai atsiradęs artumas tarp klasiokų. Galbūt kažkiek subrendom? Vasara buvo gana aktyvi, bet nevasariška. Nevasariška, todėl, kad beveik pusę jos praleidau mokindamasis. Išvažiavau vasarą mokintis į Oxford‘ą, o jei tiksliau Oxford Brookes University. Ūūūū Oxford‘as! Jei iš tikrųjų tai nieko ypatingo. Nesu aš protingas. O ir tėvai nėra turtingi. Pasirodo tokie vasaros mokslai yra visai prieinami tokiems mirtingiesiems kaip man. :) Tad vaikščiojau į tas pamokas, vakarais visaip pramogavom – tai į miestą, tai į kokį nors klubą ( Lietuvoje į klubus nevaikštau. Draugai jų kažkodėl labai nemėgsta, o vienam ten pėdinti visai nelinksma. ). Taip pat paklausiau Indrės ( mergina „liuxa“ slapyvardžiu ) komentaro. Pagalvojau, kad jei čia nieko nesigaus su merginomis, tai kaip ir ragai. Pabaiga, žaidimas baigtas. Tad naudojau bene viską ką tik turėjau savo repertuare: Šypsojausi, kas buvo gana lengva. Kai gražus veidas atsuktas į tave - sunku nesišypsoti. Bandžiau išlaikyti akių kontaktą. Va šis dalykas buvo tikras iššūkis. Kartais išeidavo taip, kad vos sutikus kitos merginos akis akimirksniu užsisukdavau, o tada tyliai, iš pasalų į ją žvalgydavaus. Kitais atvejais susiimdavau ir atremdavau žvilgsnį. Tada panelė išsigando ir pabėgo. Tik vėliau supratau kodėl. Tikriausiai ne pats maloniausias jausmas matyti kažkokį nepažįstamą, kuris išvertęs akis seka kiekvieną tavo žingsnį ir nepajudina nė pirštelio. Kitaip tariant – niekaip nepataikydavau į viduriuką. Vienu atveju pasirodydavau, kaip keistas, pasimetęs, ypač drovus vaikis, o kitu kaip išprotėjęs psichopatas. Dėl įvykusių pokalbių taip pat negaliu labai didžiuotis. Galiausiai atradus kokią nors bendrą temą ir išsunkus ją kiek tik įmanoma viskas staiga nutrūkdavo ir stodavo ta įkyriai nemaloni tyla. O tada, be abejo, „na man jau laikas eiti.“. Kitaip tariant – nieko taip ir nesigavo. Niekam rankutės nespaudžiau vaikščiojant gražiu miestu, į žandus spragsėjo tik prancūzės vien dėl to, kad pas juos tai priimtinas, paprastas pasisveikinimas, susirakinti apkabinimo pozoje teko tik išvykstant, kai reikėjo su visais atsisveikinti. Liūdnai. Nors ten buvo labai smagu, bet kai dabar pagalvoju - tikrai liūdna. Vakarais, jei nelūždavau ant lovos, retkarčiais apimdavo toks vienatvės jausmas, kad neišeidavo užmigt. Kartais taip jau būna. Na tai tiek. Lyg ir kažką dar norėjau pasakyti, bet dabar neprisimenu. Senatvė! P.S. Pardon, jei dar neatsakiau į asmenines žinutes.
Jūsų komentaras
Komentarai
0
Komentarų nėra
|
