|
Blogai
Paskelbk savo blogo įrašą 
15/07/2010 15:34
Apie meilęįkėlė
Rangosi kūnai pavargę, prakaituoti ir ištroškę, kupini nevilties, pasimetimo. Jų troškulį, atrodo, tegali numalšinti tik tas pasaulis, kurį jie temato. Persipynusios mintys jų neapleidžia, nes kai jie atidaro vartus į savo galvos ertmes, pamato kito žmogaus protą jame ir tuomet pulsuojančiam, dunksinčiam varikliukui telieka spurdėti greitėjančiu tempu iki sustojimo. Trumpam.
Aurutele
Jie ima tą vienintelį šansą, kurį jiems suteikia nekalbėjimas. Jie ima tik tą šansą, kuris duotas ne kartą gyvenime, bet jį jie priima tik kartą. Kai prabėgę per daug laiko ir tai nebesuteikia jokio malonumo nei sau pačiam, nei kitiems. Visos nervų galūnės atsako už tą momentą, kai susikurtas vaizdas išnyksta, nes jis jau gautas. Tokį šansą kai kurie laiko savo gyvenimo misija ir laiko jį neįmanomu iki viskas užsimiršta, kai būna paimtas. Jie švyti nuo susižavėjimo savo begaline išmintimi, kai karšto prakaito srovelė nuteka per stuburo slankstelį - kartą, du. Po to tai tampa pernelyg nereikšmingas dalykas, kad kas nors pastebėtų. Nors šitaip dar kažkas ir išsireikalauja dėmesio - dėl troškimo. Ir visi galvoja - vieną dieną visi švies, visi skris toli, aukštai. Banalu. Niekas neįsigilina į spalvas, kuriomis švyti jų kūnai, jiems tesvarbu tas mėsos pilnas gabalas, judantis į ritmą ir nenustojantis pristatyti save kaip laisvai valdomą daiktą paprastumo - dabar tokia meilė. O juk vaivorykšte žmonės gėrisi ne dėl to, kad ji yra vaivorykštė. Gėrisi žmonės jos per lietų skleidžiama šviesa, kai per tamsius debesis ir ištisą nesmagaus šlapumo metą ji meta savo grožį į mus ir akina savimi. Ir juk vilioja mus ne triukšmas, o muzika, kurią sudaro šimtai garsų, atgarsių, melodijos vingrybių ir atspalvių, kai girdi ne ištisą garsą vieną po kito ar vis tą patį ir nenutrūkstamą, o kai natos bėga, tu net nesusimąstai, kaip, bet tavo kūnas pašiurpsta ir tu tiesiog jauti, kaip virpulys persiduoda visam kūnui - visiškas. Bet juk tyla mus žavi tuo, kad joje tu stengiesi atrasti garsus - vidinius, su daugybe žodžių, kurie užspeisti kampe paties tavęs ir stengiasi ištrūkti. Tu stengiesi atrasti juodame ne baltą, o spalvų įvairovę, iš kurios nenorėtum būti išleistas. Todėl sielos turi būti pristatytos. 
Jūsų komentaras
Komentarai
0
Komentarų nėra
|
