ОбсужденияAš esu linkęs pritarti tiems filosofams kurie teigia, kad tikrųjų jausmų neįmanoma nupirkti. Juk pinigai- materialus dalykas... žinoma, kiekvienas iš mūsų turi teisę būti laimingas ir savo laimę kuria pats. Bet man laimė ne piniguose, pareigose ar turtuose... Aš savąją laimę suradau kito žmogaus sieloje...
Maniau mylintis vieną megaitę, man buvo gera su ja, bet... kažko trūko. Giliai viduje jaučiau,kad Ji ne ta... Ne ta,išrinktoji mano gyvenimo moteris. Mes buvome per daug panašūs ir tai mane „dusino“. Todėl laikui bėgant mūsų keliai išsiskyrė. Graikai moterį vadino planetos vardu Venera o vyrą- marsu. Žvelgiant filosofijos prasme šios dvi planetos yra visiškai skirtingos, kaip ir vyras su moterimi. „Pliusas minusą traukia, o pliusas pliusą stumia“. Tokia tiesa... panašumai suartina žmones net kai jų yra per daug- tai pradeda nusibosti ir erzinti. Gyvenau ir jaučiau kad toji Venera vaikšto kažkur pasaulyje po mano dangum, ir ši mintis neleido man sustoti Jos ieškoti. Kažkas yra minėjęs, kad meilė ateina nelaukta. Kad ta tikroji meilė užvaldo protą ir mintis, kad daugiau negali apie nieką galvoti... manot tai netiesa? Jūs klystat! Beprotiškame miesto triukšme sutikau mergaitę. Ji buvo niekuo neišsiskirianti iš kitų. Bet „pagavus“ jos rudų akyčių žvilgsnį visas pasaulis sustojo... Mane jis sužavėjo, nes buvo kažkuo ypatingas. Kai Ji su manim kalbėjo, aš negalėjau pratarti nei žodžio, nes gėrėjausi kiekvienu jos ištartu žodžiu bei judesiu... Stebėjausi, kad Ji tokia komunikabili ir „čiauškanti“ kaip maža mergaitė. Gal tai mane ir sužavėjo... Po šio mūsų susitikimo pasaulis pradėjo suktis greičiau, žvaigždės danguje ėmė šviesti skaisčiau. Aš pajutau kažkokį nepaaiškinamą ryšį. Negaliu to paaiškinti, bet širdis kartojo :„Ji yra ta vienintelė“. Kiekvieną kart mums susitikus Ji mane nustebindavo savo atvirumu bei nuoširdumu. Visas pasaulis ėmė suktis beprotišku ritmu ir mūsų ryšys vis stiprėjo. Vieną syk pabudęs ryte žiūrėjau į Ją miegančią... Ji buvo lyg angelas kurį norėjau apglėbti ir paslėpti nuo žiauraus pasaulio. Tą rytą aš šimtu dešimt procentų įsitikinau, kad šalia mieganti mergaitė yra išrinktoji. Dabar kiekvieną rytą pabundu šalia Jos. Naktį neišdrįstu Jos paleisti iš savo glėbio, nes beprotiškai bijau Jos netekti. Ši mergaitė – mano ateitis, mano gyvenimo prasmė. Ji dažnai užduoda man klausimą :„ Už ką mane myli?“ Visų pirma už tai, kad Ji gimė. Už tai, kad aš Ją radau ir kad Ji su manimi. Už Jos dieną nušviečiančią šypseną, už karštą širdies plakimą. Už juoką, už ašaras, už atvirumą bei mielą vaikiškumą. Už kiekvieną padovanotą bučinį, už prisilietimus. Myliu mergaitę už Jos palaikymą, už laukimą,supratimą,apkabinimus... Už karštą puodelį kavos rytais. Aš myliu Ją, nes Ji verčia mano pasaulį suktis. |
